„Argus“ apsaugos darbuotoja Daiva Jurgutienė sako, kad šiame darbe svarbu išlavinta akis: „turi žmogų perprasti, jau kai jis į parduotuvę įeina – turi permatyti, ką jis yra sumąstęs“

Gal galite trumpai prisistatyti, papasakoti apie save, šeimą, pomėgius?

Esu kilusi iš Skuodo rajono. Turiu keturis vaikus. Šiuo metu vis dar auginu vieną nepilnametį sūnų. Gyvenu su juo Palangoje. Čia dirbu ir nuomojuosi butą, sūnus lanko Palangos senąją gimnaziją, dvyliktą klasę. Viena iš dukrų yra pasekusi mano pėdomis, dirba „Argus“ jau šešerius metus, tuo tarpu aš – septynerius. Per išeigines daug vaikštau prie jūros, po parkus, važinėju dviračiu, vasarą prižiūriu savo sodyboje gėlynus, puoselėju aplinką, na ir, kaip būdinga moteriai, laisvalaikiu užsiimu saldžiais kepiniais.

Koks skaniausias patiekalas Jūsų vaikams ir Jums?

Viskas patinka. Ir čeburekus dažnai išverdu, ir picas kepu, žodžiu, visi tokie kepiniai.

Minėjote, kad dukra dirba „Argus“. Kaip Jūs dukrą pakvietėt?

Jai patiko, ji žavėjosi tuo darbu. Iš mano pasakojimų matydavo, koks darbas, na, ir susidomėjo. Paskambinau poskyrio vadovui, sakau gal atsirastų vietelė naujai darbuotojai, taip dukra ir atėjo.

Ką patartumėte, jeigu Jūsų aplinkoje žmonės ar pažįstami svarstytų prisijungti prie saugos tarnybos „Argus“?

Jeigu tas darbas patinka, kaip sakoma, patinka sistema, būtinai siūlyčiau, kad prisijungtų. Bet tik tiems, kurie tikrai nori atsiduoti tokiam darbui, o ne tik šiaip ateiti atsėdėti valandas. Esu iš tų, kas pilnai atsiduoda savo atliekamam darbui, juk čia yra nelengva.

Kur Jūs daugiausia dirbate?

Dirbu parduotuvėje. Kartais dirbu renginiuose, jeigu reikia žmonių. Važiuoju ir į Palangos koncertų salę, ir kur tik reikia – niekad neatsisakau. Kada tik pakviečia, tada ir pagelbėju, net ir per išeigines.

Sakėte, kad „Argus“ dirbate septynerius metus? Kas labiausiai patinka darbe?

Liepos pirmą šiemet suėjo aštuoneri metai. Man labai patinka stebėti, žiūrėti, tvarką palaikyti. Stengiuosi atsakingai dirbti. Pavestas užduotis atlieku kruopščiai.

Sakykite, kokių įgūdžių reikia tokį darbą atliekant?

Visų pirma – kantrybės ir bendravimo. Reikia ir stebėjimo, tos akies, turi matyti, kaip sakoma, turi žmogų perprasti, jau kai jis į parduotuvę įeina – turi permatyti, ką jis jau yra sumąstęs.

Labai įdomu. Jūs jau galite nustatyti, ar žmogus ateina su blogais ketinimais? Iš ko atpažįstate?

Žvilgsnis ir judesiai – blaškosi. Jau tokie yra, kad ateina su tikslais „kaip čia ką”, matyti jų planai, kai blaškosi po parduotuvę. Kiti tiesiai prie lentynos nueina, bet jau iš karto matai, ką jie veikia. Na va taip ir reikia stebėti, bet tas viskas palaipsniui išsiugdo, tie įgūdžiai. Visko būna. Ir bėga, ir vejamės, ir policiją kviečiuosi, ir spaudžiu iškvietimo mygtuką. Būna ir geranoriškai prie lentynos prieini ir pasakai, kad taip negalima, prašau ištraukti iš rankinuko, ką įsidėjote. Būna atsiprašinėja, būna visaip, kiti sako „ne, aš netyčia, aš čia netyčia, aš pirksiu“. Kartais tenka padėti, ar nepasiekia iš lentynos, ar reikia daiktą paduoti, kokią prekę, ar nurodyti, kurioje vietoje ji yra, kurioje vietoje maždaug ieškoti. Įvairios pagalbos prireikia. Niekada neatsisakau, visada padedu, kai tik galiu.

Ką galėtumėte palinkėti savo kolegoms?

Visko pasitaiko tam mūsų darbe. Kantrybės, supratimo, išklausymo žmonių. Kartais užtenka išklausyti, kartais pašnekėti – ir nusiramina, visas žmonių pyktis atslūgsta čia pat vietoj. Ir, atrodo, pradedi šnekėti ramiai, ramiai, ir tie žmonės nusiramina, nebelieja to pykčio ir išeina geros nuotaikos.

Dėkojame už savo istorijos pristatymą ir džiaugiamės, kad esate kartu.