Pristatome ilgametį „Argus“ darbuotoją, kuris prieš keturis dešimtmečius, būdamas 14-os, jau buvo pakviestas į SSRS jaunučių (iki 15 m.) futbolo rinktinę, o 1985 m. kartu su Valdu Ivanausku atstovavo SSRS elitinei komandai Pasaulio jaunimo čempionate. Vienas iš geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kolega Rolandas Bubliauskas, šiais metais apdovanotas Įmonės platininiu ženkleliu, ištikimas Klaipėdai, kur prabėgo ir didžioji dalis jo sportininko karjeros.

Rolandai, trumpai pasakokite apie save?

Gimiau 1966 rugsėjo 10 d. Klaipėdos mieste, kur ir lankiau bei baigiau mokyklą. Nuo dešimties metų pradėjau žaisti futbolą. Vienose rungtynėse, kai buvau keturiolikos, mane pastebėjo Tarybų sąjungos rinktinės treneris ir pakvietė į U-15 jaunimo rinktinę. Nuo penkiolikos metu žaidžiau tai vienoje, tai kitoje rinktinėje. 1984 m. su U-16 tapome Europos vicečempionais, nusileidome tuo metų Vakarų Vokietijos komandai. Tais pačiais metais teko atstovauti ir aštuoniolikmečių rinktinę, su kuria taip pat tapome vicečempionais. Tąkart Maskvoje nusileidome Vengrijai. Kitais metais, 1985 m., Pasaulio čempionate  su jaunimo rinktine iki dvidešimties metų (U-20) iškovojome ketvirtą vietą. Nuo 15 metų žaidžiau Klaipėdos „Atlanto“ vyrų komandoje.

Įspūdingi Jūsų pasiekimai, ar nesvarstėte palikti Klaipėdą ir žaisti pajėgesnėse komandose?

Kvietė mane ir geriausios Maskvos, Sankt Peterburgo ir net Kijevo „Dinamo“ komandos. Siūlė ir stipendiją, kuri buvo kelis kartus didesnė už gerą darbo užmokestį Lietuvoje, bet atsisakiau. Esu lojalus Klaipėdai, mėgstu stabilumą, man gerai, kur esu. Kiekvieną mėnesį po kelias savaites išvykdavau į įvairias sporto stovyklas, rinktines, rungtynes, bet visada sugrįždavau į „Atlantą“ ir Klaipėdą. Kai tik baigiau mokyklą, 1984 m., mane paėmė į „Vilniaus Žalgirio“ pagrindinę sudėtį. 1986 m. vedžiau, grįžau į Klaipėdą ir į „Atlantą“. Iki 1990 metų atstovavau „Atlanto” klubą. Po nepriklausomybės atgavimo dėl nutrūkusio finansavimo mus perėmė tuo metu stipri gamykla „Sirijus“.  Su šia komanda dalyvavom Lietuvos čempionatuose.  1990 metais Klaipėdos „Sirijus“, nukovęs visas pajėgiausias Lietuvos komandas, tapo šalies čempionu ir iškovojo Lietuvos futbolo taurę. „Sirijaus“ triumfo jau 30 metų, iki šių dienų, nepavyko pakartoti nė vienam pajūrio klubui.

Kokia Jums svarbiausia pergalė?

Daug jų buvo ir visos svarbios: SSRS moksleivių spartakiadoje (1984 m.) – 2 vieta. 1984 m. Europos jaunučių (iki 16 m.) ir jaunių (iki 18 m.) vicečempionas. 2 kartus Lietuvos čempionas (1987 m., 1990 m.), bet išskirčiau VIII SSRS tautų spartakiadą (1983 m.), kur su Lietuvos rinktine tapome čempionais.  Tais metais tapau jauniausiu futbolo sporto meistru, man tuo metu buvo 16 metų. Teko žaisti su Valdu Ivanausku, dažnai susitikdavome įvairiose rungtynėse.

Ar teko žaisti užsienio klubuose?

Taip, žaidžiau Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos klubuose.  

Kada prisijungėte prie saugos tarnybos „Argus“ ir kodėl?

Futbolininko karjerą baigiau 33 metų. Klaipėdoje jau veikė „Argus“, buvo patikima įmonė, pažinojau jos generalinį direktorių Romualdą Jonaitį, kuris  ne tik mėgo futbolą, bet ir buvo jo rėmėjas. Įmonės reputacija buvo puiki tai, kai Romualdas pakvietė, prisijungiau. Tuo metu kūrėsi elektroninė apsauga, pradėjau dirbti Centriniame pulte, vėliau perėjau į techninį skyrių, dar vėliau – į servisą. Teko būti atsakingam ir už visų meistrų darbą, o dabar jau ketvirti metai esu projektų vadovas. Organizuoju įvairių apsaugos sistemų diegimą dideliuose objektuose, skaičiuoju sąmatas.

Nuo futbolininko iki apsaugos sistemų techniko. Kur teko mokytis technologijų?

Mėgstu domėtis naujovėmis, todėl visada ieškojau inovatyvių sistemų, analizavau, kaip jos veikia, kur pritaikomos, testavau ir diegiau. Viską išmokau pats. 

Jei Jūsų klausia, ar reikia apsaugos sistemos ir kokios, ką patariate?

Žinoma, kad reikia. Visada rekomenduoju, kad žmogui būtų patogu ir lengva valdyti. Kad ir apsaugos ir priešgaisrinės sistemos būtų integruotos, o valdyti būtų galima paprastai iš saugaus telefono.  Sistemas rekomenduoju, įvertinęs poreikį – gali apimti įeigos, įvažiavimo, video, priešgaisrinė ir pan. Svarbiausia, kad žmogui būtų lengva valdyti ir kad sistema užtikrintų saugumą.

Šiemet gavote „Argus“ platininį ženkliuką su deimantu už profesionalų 25–erių metų darbą? Ar niekada nesvarstėte išeiti ir pabandyti dirbti kitur?

Turėjau įvairių pasiūlymų, bet, jei man gerai, aš nelinkęs dairytis aplink ar keisti. Mėgstu pastovumą. Mūsų įmonės kolektyvas draugiškas, vadovai geri, generalinis direktorius tolerantiškas, supratingas, bet kada gali pasikalbėti. Esu ir daug žmonių pakvietęs prisijungti prie „Argus“. Kai mato tavo pavyzdį, aplink geri atsiliepimai, tai lengva ir rekomenduoti. 

Kaip ilsitės po darbo? Ar dar žaidžiate futbolą?

Mėgstu aktyvų poilsį, minu dviratį, su žmona daug vaikštom. Futbolo rimtai nebežaidžiu, tačiau praktikuoju su anūku kiekvieną savaitgalį. Pasidalinu patirtimi ir pajudu, paprakaituoju (red.: juokiasi). Anūkui septyneri, mėgsta krepšinį ir futbolą – krepšiniu domisi, o sportuoja futbolą. Smagu, kad galiu pasidalinti patirtimi ir kartu praleisti laiką. 

Ko palinkėtumėte Įmonei, kolegoms ir sau bendrovės gimtadienio progą?

Šiuo laikotarpiu viskas labai keičiasi, keičiasi pasaulis, technologijos. Svarbu ir mums nestovėti vietoje, o domėtis, diegti naujoves ir keistis kartu. Labai svarbu neužsisėdėti vienoje vietoje, o nuolatos judėti, tobulėti. Bet žinoma svarbiausia – sveikata, kad visi būtume sveiki!

Dėkojame už šiltą ir labai įdomų pokalbį.